Yra kažkas galingo atversti Bibliją ir perskaityti tai, ką jau skaitėte šimtą kartų, tačiau staiga tai atgyja visiškai naujai. Taip yra todėl, kad tai ne šiaip knyga. Ji gyva ir aktyvi, ir tai Dievas, kalbantis tiesiogiai su jumis.
Jei kada nors susimąstėte, ką Dievas sako, jums nereikia spėlioti. Jis davė jums savo Žodį ir Šventąją Dvasią. Nėra jokio pasiteisinimo, kodėl Jo nepažįstate, nes Jis jau davė jums viską, ko jums reikia.
Šventajame Rašte sakoma, kad žmonės žūsta dėl žinių stokos, ir čia nekalbama apie intelektą ar išsilavinimą. Svarbu ne tai, ko išmokstate „Google“ paieškoje ar kiek laiko mokėtės mokykloje. Svarbu pažinti Dievą.
Žmonės žūsta, nes nežino, kas yra Dievas, ir nesupranta Jo valios. Kai Jo nepažįsti, gyveni žemiau to, kas tau prieinama. Bet kai Jį iš tiesų pažįsti, viskas pasikeičia.
Štai kodėl šiandien kalbama apie apreiškimą. Nes kai tik pamatai, kas Jis iš tikrųjų yra, niekas negali tavęs sustabdyti.
Jono 14 skyriuje Jėzus pradeda galingu teiginiu:
„Tenebūgštauja jūsų širdys! Pasitikėkite Dievu ir pasitikėkite manimi.“
Jis tęsia sakydamas, kad ruošia mums vietą ir kad sugrįš mūsų ten pasiimti. Vien tai turėtų jumyse kažką sujaudinti. Visa ko Kūrėjas asmeniškai ruošia jums vietą.
Štai čia viską pakeičia žydų vestuvių supratimas. Toje kultūroje susižadėjimas buvo toks pat įpareigojantis, kaip ir santuoka. Jaunikis išeidavo paruošti vietos ir tik gavęs tėvo leidimą galėdavo grįžti pasiimti savo nuotakos.
Nuotaka nežinojo nei dienos, nei valandos, todėl ji buvo pasiruošusi. Jam atvykus, nebuvo tylu. Buvo trimitų garsai, šventė ir eisena, kai jis atėjo jos pasiimti.
Būtent tai Jėzus ir apibūdina. Jis ruošia vietą ir laukia, kol Tėvas pasakys, kad atėjo laikas. Tada Jis sugrįš pasiimti savo nuotakos.
Kai Jėzus pasakė: „Jūs žinote kelią“, mokiniai sąžiningai atsakė. Jie sakė nežinantys.
Jėzus atsakė viena svarbiausių tiesų visame Šventajame Rašte:
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas negali ateiti pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“
Tada Jis tuoj pat pakeičia jų požiūrį. Jis jiems sako, kad nuo šiol jie pažįsta Tėvą ir yra Jį matę.
Pagalvokite, kaip greitai tai pasikeitė. Vieną akimirką jie sako, kad Jo nepažįsta, o kitą – kad pažįsta. Tad dabar kyla klausimas: kieno žodžiu jūs tikėsite?
Štai kur mes linkę įstrigti. Sakome tokius dalykus kaip „Aš iš tikrųjų nepažįstu Dievo“ arba „Aš tiesiog nejaučiu Jam artimo“. Bet Jėzus jau pasakė, kad jūs Jį pažįstate.
Taigi, dabar turite apsispręsti. Ar tikėsite savo jausmais, ar Jėzumi? Jei Jis sako, kad Jį pažįstate, tai Jį pažįstate. Tai yra visko pagrindas.
Tada Jėzus pasako teiginį, kurį dauguma žmonių skaito iškart po to:
„Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš dariau, ir dar didesnių už juos.“
Tai nėra skirta tik specialiai žmonių grupei. Jis nepasakė pastorių, Biblijos mokyklą lankiusių žmonių ar visko išmanančių žmonių. Jis pasakė „kiekvienas, kuris tiki“.
Tada Jis priduria kai ką dar sudėtingesnio:
„Galite prašyti bet ko mano vardu, ir aš tai padarysiu.“
Mes linkę tai perskaityti ir iš karto susiauriname. Pradedame filtruoti tai per savo pačių ribotumus ir patirtis. Tačiau Jėzus to nekritikavo. Jis pasakė bet ką.
Daugelis žmonių dvejoja prašyti Dievo didelių dalykų, nes mano, kad tai savanaudiška. Tačiau Jėzus iš tikrųjų mums sako, kodėl turėtume prašyti. Jis sako, kad kai prašome ir Jis atsako, tai teikia šlovę Tėvui.
Tai reiškia, kad prašyti daug nėra savanaudiška. Tai iš tikrųjų yra dalis to, kaip Dievas apsireiškia. Jei niekada neprašausite, Jam nebus ką daryti ir nebus atskleista jokia šlovė.
Taigi, užuot prašę mažų dalykų, turėtume prašyti didesnių. Turėtume netgi prašyti Dievo, kad Jis išmokytų mus prašyti.
Kai Jėzus sako prašyti Jo vardu, Jis nekalba apie žodžių pridėjimą maldos pabaigoje. Jis kalba apie tapatybę. Būti Jo vardu reiškia, kad esi įtrauktas į Jo šeimą. Tu neši Jo valdžią, Jo tapatybę ir Jo priedangą.
Tai kaip santuoka. Kas priklauso vienam, dabar priklauso ir kitam. Kai esi Kristuje, tai, kas Jo, tampa tau prieinama. Jo ištekliams nėra ribų. Jam priklauso viskas. Taigi, kai prašai, neprašai riboto šaltinio.
Jėzus nepaliko mūsų vienų tai išsiaiškinti. Jis pažadėjo Šventąją Dvasią.
„Jis yra Šventoji Dvasia, kuri veda į visą tiesą... jūs jį pažįstate, nes jis dabar gyvena su jumis ir vėliau bus jumyse.“
Dievą pažįsti ne dėl to, kiek daug Jo studijuoji. Tu Jį pažįsti, nes Jis yra tavyje.
Šventoji Dvasia jus moko, primena ir veda į tiesą. Be Jo galite skaityti Bibliją ir vis tiek visko nepastebėti. Su Juo Žodis atgyja.
Vienas didžiausių nesusipratimų yra tai, kaip Dievas mus taiso. Daugelis žmonių mano, kad įsitikinimas yra spaudimas, gėda ar pasmerkimas. Tačiau Jėzus pasakė, kad Jis palieka mus ramybę.
„Palieku jums dovaną – proto ir širdies ramybę.“
Dievas neveda per spaudimą. Jis veda per ramybę, džiaugsmą ir meilę. Netgi Jo pataisymas atneša laisvę, o ne gėdą. Jei jaučiate nuolatinį spaudimą, tai ne Dievas. Tai yra tai, ką turite atmesti.
Dienos pabaigoje viskas grįžta prie vienos paprastos tiesos. Jūs gaunate iš Dievo per tikėjimą. Štai kaip gavote išgelbėjimą. Jūs jo neužsitarnavote. Jūs tikėjote.
Bet kažkur pakeliui vėl pradedame viską daryti tik dėl savo pastangų. Svarstome, ar pakankamai meldėmės, ar pakankamai pasninkavome, ar viską darėme teisingai.
Kai tik tai padarysite, jūsų tikėjimas persikels nuo Dievo į jus pačius. Ir tai yra spąstai.
Kas pasikeistų, jei savo maldas pradėtumėte kitaip? Užuot abejoję, pradedate pasitikėdami:
Tėve, aš Tave pažįstu.
Tavo Žodis sako: „Aš pažįstu Tave.“
Aš pažįstu Tavo balsą.
Žinau, kad Šventoji Dvasia yra manyje ir veda mane.
Tai viską pakeičia. Iš ten galite drąsiai klausti. Galite visiškai tikėti. Galite gyventi taip, lyg tai, ką Jėzus sakė, būtų iš tikrųjų tiesa.
Tad tegul šiandiena būna naujas atspirties taškas. Nuo šiol jus veda Dvasia. Nuo šiol jūs tikite tuo, ką sakė Jėzus. Nes jei Jis pasakė, kad Jį pažįstate, tai Jį pažįstate.
Sekmadieniais 10:30 val
403 W 2nd Ave, Owasso, OK 74055
